Ijo akimis

Pro rakto skylutę.

2011-09-29T06:46:00.000-07:00

Ką tik nejučiomis išspaudžiau menkulytį šypsniuką, kurio nepastebėtų net garsusis Šerlokas. Malonu, oi malonu ir gera rinkti savo batais paskutinius žemių grumstus, tingiai apklojusius žemę. Ypač, kai žemė dabar tokia graži. Ji puošiasi, tepliojasi veiduką pigiu raudoniu ir ochra, riečia blakstienas pasiutusio vėjo lojimu. Žemė puošiasi prieš suvedžiotoją rudenį, paliksiantį nieko neįtariančią gražuolę ir grįšiantį kitąmet... nepalik žemės, rudenėli, nepalik.

Paskutiniai mano pasispardymai tarp juodai baltų klavišų, tik jokios melodijos, jokio natų naktinėjimo mano kambary, tik hiperaktyvus spragsėjimas klik klik klik.

Trinu viską lauk, nieko negailiu. Noriu vakuumo buityje ir būtyje. Betrindamas radau kelias blevyzgas, kurias privalau palikti, kad.

Žmonės palieka pėdsaką po savęs, kad neliktų pamiršti.

„Parodyk man, kaip darai tą gudrybę, kuri priverčia mane rėkti... kuri priverčia mane juoktis,“ - pasakė ji ir apsivijo rankomis mano kaklą. – „Parodyk, kaip tai darai ir pažadu, kad pabėgsiu su Tavimi.“

Ji gulėjo šildoma šienuoto miegmaišio, spoksodama į mano suanglėjusias akis. Nupūčiau jai nuo akių jos kaštoninių plaukų sruogą.

Gerai, Laura taip nesakė, aš tik pavogiau posmelį iš The Cure dainos. Geriau... Pradėkim nuo pradžių.

Užpūčiau paskutinę žvakutę, skyrusią man dar trejus metus gyvenimo. Per trejus metus padarysiu didžių dalykų. Palūkuriavusi, kol visi užmigs arba bent jau grįš į savo palapines po audringo vakarėlio, ji nusitempė mane į neaprėpiamus tolius, na, bent jau laukus tai tikrai. Po to, kai praleidau naktį su ugninga ragana, savo lūpose laikančia mudviejų nuodėmę, laukuose... čia sustojau. Nežinau, kodėl tada neberašiau. Užteko. Užtenka.

Ir dar vienas eilėraštis, kuris visada mane įkvėpdavo, kuriame visada rasdavau peno pamąstymams, kuris man pakeitė S.P.

Mano dievas

Taip ir neišmoko įsakymų,

Neišmoko kalbų.

Tik ravėdavo

Bergždžią visatą

Savo medžio

Akies ramumu.

Ir vartydavo saulę,

Ir akmenį

Kaip per rasą

Benamio šuva

Ir kartodavo tyliai:

„ar atmeni?“

Neatsimenu, dieve.

Na va.

Gyvenimas yra gražus. Be jo... jau rašiau gi... Tu būtum negyvas.

Geros kloties. Uždarau duris.

Mažasis princas.

2011-09-12T12:16:00.000-07:00

Chi, dar kai kas. Prieš baigdamas visas šitas nesąmones, pamiršau paminėti, mano manymu, vieną visai mielą įvykį.
Prieš gerą savaitę susipažinau su Silvestru, Viktoro broliu. Jam trylika. Jis dar nesugadintas gyvenimo.
Kai mudu supažindino, jis man pasakė:
- Tu man panašus į mažąjį princą.
Dabar, kai jau suvirškinau viską, kas vyksta mano galvoje, ėmiau suprasti, kad jis buvo beveik teisus.

Gummo.

2011-09-12T09:10:00.000-07:00

Gyvenimas yra gražus. Tikrai, jis toks. Pilnas grožio ir iliuzijų. Gyvenimas yra nuostabus. Be jo būtum negyvas.

Šiom dienom vis pagaunu save galvojantį, koks nepakartojamas gyvenimas buvo su tėvu. Kaip lengva buvo su motina. Kaip smagu su Mila. Kaip ramu su Saule. Kaip melancholiška su Laura.

Man buvo gera su šimtais žmonių, kurių draugu turėjau garbės būti. Belieka savęs paklausti, ar kam nors buvo nepakartojama su manimi? Ar kažkas sakė, kad su manimi lengva? Ar kažkas gulėdamas šalia šnabždėjo, kad su manimi ramu? Ne. Niekas.

Gyvenimas toks gražus. Norėčiau jį visą atsukti atgal ir pakartoti iš naujo kiekvieną pakilimą ir kiekvieną krytį. Kiekvieną pasilaikymą už rankų, kiekvieną pirmą kartą, kiekvieną smūgį, kraują, ašaras, žmones, buvusius draugus... norėčiau patirti gyvenimą iš naujo. Ir sustoti smagiausioje vietoje – dabar. Dabar yra metas, kai privalau viską sustabdyti, pažiūrėti iš naujo, ilsėtis.

Šiandien atsikėliau anksti tam, kad pasigrožėčiau saulėtekiu. Audrė man ryte iškepė obuolių pyragą. Vaikštinėjau Vingio parke ir uodžiau orą. Pilnais plaučiais spyglių grįžau. Dabar kosėju į dulkėta klaviatūrą. Po to... nusipirksiu duonos, tabako. Užsitepsiu sumuštinį, parūkysiu. Šiandien bus graži diena.

Šiandien viena mergina man sakė: „Dievas su manimi“. Ir tada aš pagalvojau: „Dievas mane apleido.“

Viskas.

...

2011-09-06T11:50:00.000-07:00

Aštuonios bemiegės naktys susipynė į kažkokį keistą gumulą mano galvoje. Tarytum, kažkokia nesveikų, ligotų minčių raizgalynė neduotų man ramybės, slopintų polėkį. Polėkį kam? Miegoti. Gyventi?

Aštuonias bemieges naktis spraudžiuosi ankštoje svetimoje lovoje šalia kietai įmigusio kūno. Iš kur jį gavau? Gailesčio kupinos akys negalėjo manęs nepriimti po to, kai zvimbtelėjau jos durų skambučiu su pilnu lagaminu beverčių daiktų ant jos slenksčio. Dievaži, miegotume atskirai, jei ji turėtų daugiau nei vieną lovą. Galų gale, kam patinka miegoti šalia besivartančio kūno, bandančio numarinti insomnijos sužadintą beprotybę?

Kokios tos mintys? Per daug skurdžios, kad galėčiau jas aprašyti. Neturiu tam tokių banalių žodžių.

Aštuonias bemieges naktis vis varstau jos girgždančio balkono duris tam, kad klykdamas šaučiau: „Katyte, mano mylimiausioji, paskolink man, prašau, skėti, nes nuskęsiu savo dūmuose!”

Mintu nemiegotomis sekundėmis, valandomis, kurias praleidau bukai spoksodamas į sieną.

Ką čia dar gero surezgus tiems, kurie brūžina pirštus į klaviatūrą, isteriškai klykdami: „Ijo, ar Tu dar gyvas???“?

Esu beprotis. Ir tiek.

Apie ką kalba pseudo-intelektualai.

2011-08-25T07:15:00.001-07:00

Kėdė, kurioje ir taip jau palikau savo pėdsakus, priglaudė mane darsyk. Darsyk ne vieną, niekada čia nebūnu vienas. Darsyk su Karolina. Aišku, aišku, nuskambės tiesiog ultra-pseudo-bohemiškai (gink dieve, neklijuoju niekam etikečių), bet mes darsyk pilstėm arbatą (kartais ir pro šalį), darsyk smilkstėm cigaretes į peleninę, springstančią nuo šlapių servetėlių, darsyk spoksojom vienas į kitą atlaidžiomis akimis ir, žinoma, kaip visada, kalbėjomės.

Apie ką kalba pseudo-intelektualai (etiketės, štai ir aš!)?

Knygos. Geros knygos. Blogos knygos. Spalvotos ir bespalvės, prasmingos ir beprasmės. Tokios, kurias perskaitęs atrandi dalelę savęs, kurias ryji ne akimis, o mintimis, kurias skaitytum ir po penkis kartus.

Filmai. Kvaili. Holivudiniai. Juokingi. Prasmingi ir nelabai. Tokie, kurių kulminacija šūvis, arba tokie, kur kulminacija – apsivertimas ant kito šono. Su garsu, be garso. Naktiniai ir dieniniai. Tokie, kurie išplauna smegenis arba sukausto.

Žmonės. Draugai. Esami ir jais buvę, prarasti arba mus praradę. Mylimi ir niekada nepamirštami, mus įkvėpę būti geresnius, arba tokie, kurie privedė iki beprotybės. Personos. Tie, kurie įkvėpė tūkstančius, kurie kūrė šlamštą, buvo pavyzdžiai (geri arba ne). Ikonos. Tie, kurie puošia kažkieno namų sienas, drabužius, aksesuarus savo veidais. Tie, kurie buvo nesuprasti ir patys savęs nesuprantantys. Tie, kuriuos mes mylim kaip savo brolius.

Šalys. Aplankytos. Į kurias norisi grįžti arba nebekelti kojos. Tos, kurios yra šokiruojančios arba patetiškos. Atstumiančios. Kontraversiškos. Įstabios. Tos, kurias dar aplankysim nors ir žinom, kad niekad ten neteks pabuvoti.

Maistas. Kitoks. Ne kasdienis. Vegetariškas. Skanus. Pasibjaurėtinas. Toks, kurį gaminam arba neįperkam.

Religijos. Tos, kurioms priklausom. Dogmos, kurios užknisa. Moralė, kuri mums patinka. Tos, kurioms nepriklausom. Radikalios arba visiškai kvailos. Įdomios, tolimos, nepažintos arba nenorimos pažinti.

Politika. Ta, kuri mus supa ir ta, kurios niekada nepajusim. Kairieji ir dešinieji. Radikalizmas ir liberalizmas. Ta, kuri slepiasi už jūrų marių. Ta, kuri keršija arba viską atleidžia.

Sutvėrimai. Gyvūnai, kurie mus atsekė iki tų pačių kėdžių. Paukščiai, kuriuos mes stebim. Tie kurių niekada nepamatysim, nebent atviruke.

Muzika. Kuri mus supa, kurią mes mylim, nekenčiam, neklausom, nežinom, išmanom. Kurią darom mes ir kuri daro mus.

Dailė. Įspūdinga, keista, šlykšti, intriguojanti. Paveikslai, kuriuos kartu aptariame. Dailininkai, kuriuos mėgstame, kurių darbus turėjome garbės regėti, kuriuos dar matysime.

Gyvenimas. Toks, kokį pajutom. Sunkus, mielas, gražus, klaidingas, absurdiškas, juokingas, prasmingas, keistas, atsitiktinis, ilgas, trumpas, bėgantis pro šalį, stovintis vietoje, nuobodus, tragikomiškas. Toks kokį susikūrėm patys.

Tiek, kol kas, mes sugebame aprėpti vienu prisėdimu.

Tobulos vasaros beiškant.

2011-08-24T00:16:00.000-07:00

Visada tobulą vasarą įsivaizduodavau kaip kelionę į nepažintus kraštus, kai vienintelis turtas yra palapine ir miegmaišiu pakrautas dviratis, fotoaparatas, draugai ir šimtas eurų kišenėje. Visada norėdavau atsibusti pievoje čiulbant paukščiams, braidyti po rasotą žolę, rūkyti tekant saulei, skubėti, bet kartu jausti, kad laikas tarsi stovi vietoje.

Visada tobula vasara turėdavo turėti griausmingą festivalį, kupiną nuotykių, meilės, laisvės ir polėkio.

Visada tobula vasara turėdavo kvepėti meile. O meilės kvapas man yra miško uogų, mėtų, tabako ir juoko. Meilė turėdavo laikyti už rankos, glostyti plakus, kandžiotis.

Visada tobula vasara turėjo būti kupina praradimų. Kai kažką prarandu, nesigailiu, žengiu tolyn, žinodamas, kad viskas vyksta su priežastimi ir visi praradimai mane padaro stipresniu žmogumi.

Visada tobula vasara turėjo būti kupina atradimų. Atrasti ši tą naujo, būnant tokio amžiaus, kai jau atrodo, kad viskas atrasta, nėra lengva. O kai atradau pats save, pajutau nušvitimą.

Nežinau, ar tobula vasara yra tokia, kai tampi savimi, kai iš tokio, kokiu mane pavertė, galėjau pagaliau tapti tikruoju aš be jokių kaukių (gal tai greičiau tobulas gyvenimas?). Negaliu atsidžiaugti, kad seniems draugams dabar spausiu rankas ir sakysiu: Labas, aš Ijo. Naujas ir patobulintas. Senas, bet Tu manęs niekada tokio nepažinai.

Mano vasaros niekada nebūdavo tobulos.

Šią vasarą man pavyko paversti tobula. Patirti visus aukščiau aprašytu jausmus, nuveikti visus nebūtinus darbus, skristi.

Ir dabar, mušant paskutiniosioms vasaros dienoms, nors ir kitos dienos man bus kaip vasara, esu beprotiškai laimingas, kad per tris mėnesius man pavyko nugyventi kone dešimtmetį, padaryti tiek, kiek kiti nepadaro per visą savo gyvenimą.

Iki, mano tobuloji vasara.

Saulė dezertyrė.

2011-08-16T08:50:00.000-07:00

Atsimenu, kaip ji mėnesį tapė vieną paveikslą, o aliejiniai dažai taip lėtai džiūna. Ji tūnodavo mano ir Sigio butuke taip dažnai ir taip ilgai užsisėdėdavo (postringavo, kad mūsų namai ją geriau įkvepia, negu jos irštva)... Kol jiedu virdavosi arbatą virtuvėje ir čiaukšdavo visokias nesąmones, aš sėdėdavau priešais jos paveikslą ir rūkydamas tyliai spoksodavau į jį. Stebėdavau jo lėtą virsmą, nuo pat mažo eskizėlio iki didžiulės spalvotos drobės ištemptos rėmuose. Rijau ją akimis, kai tapydama ištepė mano mėgstamiausius marškinėlius, kuriuos tuomet vilkėjo. Atsimenu ir kaip ant paveikslo ištryško plonutė geltono, atsitiktinai po ranka pasimaišiusio, akrilo srovė, pasiglemždama visų savaičių darbą. Ji tą vakarą tiek daug šaukė ant manęs (nors ir ne aš buvau kaltas), o galop verkė mano glėbyje. Tai pat atsimenu, kaip akrilo dėmė paveiksle virto dezertyravusia iš rytų saule, pagyvinusia visą aliejinį marmalą. Ir niekada nepamiršiu, kaip dėstytojas ją gyrė už šią novatorišką idėją ir neo-impresionizmą, primenantį vaikiškas keverzones (o taip, Jean Michel Basquiat įspūdingai tapė). Tą vakarą išgėrėme per daug vyno. Pamenu, kaip mano žiedas įsipynė į jos tankias plaukų bangas... ir kaip mudviejų meilės naktis labiau priminė Edvardo Žirkliarankio išdaigas. Įkaitusi birželio saulė tiesiog degino jos kepurėtą pakaušį. Gulėdavau ant jos ir pirštu baksnodamas jos strazdanas erzinau ją. Jai taip dažnai pritrindavo jos nuostabieji bateliai, o suknelė kaip pasiutusi neklausydavo. Jos skaros būdavo gėlėtos, nagai trumpi, nosytė naiviai riesta. Niekada nepažinau tokios cinikės (na, žinoma, be manęs), tokios arogantiškos kvailutės, bet tokios atsidavusios menui sielos. Jos katė, Nina, pilka pasipūtusi storžievė, miegodavo ant mano megztinio, kai nakvodavau pas Laurą, ir paversdavo jį pūkų kamuoliuku. Nekenčiau tos baidyklės. Tačiau dabar ją myliu, myliu tą tragišką paveikslą, papuošusį kažkokio pirdžiaus sieną, ir tas netvarkingas garbanas, pūsles ant kulnų, retas strazdanas ant skruostų, nukramtytus nagučius, pseudo-bohemiškas skaras, idiotus jos draugus, skleidusius pacifizmą aplink, jos nutrupėjusias kambario sienas ir plepes kambariokes, pridegusį pyragą, padovanotą man gimtadienio proga ir mažytę kriauklelę su skylute, kabančią ant mano sienos, parvežtą iš už jūrų marių...

Laura, jeigu dabar tai skaitai, o žinau, kad skaitai, nes dėl to mes ir susipykome, tebūnie tai mano nebylus atsiprašymas, kurio niekada nesugebėčiau išveblenti balsu, Tu juk žinai, koks aš skystablauzdis.

Aptemusio proto metamorfozės.

2011-08-12T09:57:00.000-07:00

Pastarąją savaitę, po to, kai grįžau iš skaudžiai apdainuotų mano galvoje (ir kūne) Roko naktų, ėmiausi mažyčio tyrimėlio (ak, pagaliau žurnalistika pasitarnavo): pasiklausinėjau kelių merginų ir kelių vaikinų, ką jie darytų duotoje situacijoje.

Situacija: Dabar užsimerkite ir įsivaizduokite patį gražiausią kada nors prieš akis matytą vaizdą. Jūs jį ranka pasiekiate! Praleidžiate su tuo žmogumi dvi dienas ir vieną žvaigždėtą naktį. Kartu jūs puikiai leidžiate laiką. Tačiau, kai ateina laikas išsiskirti, jis išeina net nepaprašęs Jūsų numerio... Jis dingsta be vilties dar kada išvysti Jus. Uber fantastika. BET. Kadangi Jūs studijavote žurnalistiką, Jūs gebate atkapstyti interneto platybėse menkutę jo kontaktų užuomazgą. Ilgainiui randate būdą jam parašyti. Rašysite? Ar galvotumėte, kad jis nenori su Jumis nieko bendro turėti?

Respondentai (kalba riebiai pataisyta):

Kamilė: Aišku, kad susisiekčiau!

Henrikas: Jei kažką jaučiau jai – taip. Jei tie jausmai po dienos ar dviejų išgaruotų – ne. Na, dar susižinočiau, ar ji nenorėjo susisiekt, nes jausmu ugnį įmanoma įkurti. Nu, dar žiūrint, koks žmogus šiaip...

Apo: Rašysiu ir dar kaip. Su pavingiavimais, didžiosiom raidėm, verksmingumais ir šiaip. Man asmeniškai tai yra įprasta. Aš nežinau, ar Tau, kaip vyriškos padermės atstovui, tai yra natūralu, bet man, kaip kvankštelėjusiai avantiūristei („jamam šitą reikalą!“) dauguma rizikingų veiksmų – kasdienybė.

Kaip sakytų suomių liaudis: kai kurios galvos yra duotos tam, kad į pilvą neprisnigtų. Aš negalvoju. Aš tiesiog veikiu. Jeigu noriu parašyt, rašysiu. Velniop visa kita. Aš ne katinas, neturiu 9 gyvenimų. Praleidžiu vieną galimybę – praleidžiu ir visas kitas, susijusias su ja. Praleidžiu visą seriją „Kas būtų, jeigu būtų...“. Gi taip apgailu! Trukdyk, velniop viską!!!

Vilius: Esi stiprus vyras, gyvenk kaip nori!

Taigi, čia atsakymai, kuriuos gavau internete. Ne internetiniai atsakymai (net iš mano mamos, ištrauktas kalbant telefonu) skambėjo daugmaž taip pat. Nors mama vakar vėl skambino ir sakė, kad neskubėtų, nes tai nėra gyvybės ir mirties klausimas.

BET. Dabar atėjo laikas paklausti savo septynių (minus vienas) skaitytojų atsakymų. Ką darytumėte Jūs?

BONUS: Kas vis dėl to įvyko...

Sukaupiau visus savo vyriškumo likučius ir surinkau JOS vardą paieškos laukelyje. Bingo! Sukaupęs dar kelis lašelius testosterono, pakviečiau ją į kontaktus ir parašiau (ilgą banalų laišką, turintį suvirpinti jos sielą). Rezultatas: Tyla. Tyla. Ir dar daugiau tylos murmėjimo mano marmūzėje.

O kaip vyšnelę viskam apvainikuoti, įmesiu gražią nuotraukytę, rodančia, kad ji net neketina man atrašyti (note: parašiau jai prieš tris dienas).

Išvados (?): che... Na, kai Jums, mielieji, taip nutiks, vis tiek pabandykit. Tai mano didžioji pamoka šią savaitę: BANDYK. Who the fuck cares, jei nepasiseks.

Paradoksas kažkur tarp skaičiuojamų mylių.

2011-08-04T23:59:00.000-07:00

Prieš gerus dešimt metų išgirdęs, kad klasiokas vasaros atostogoms patrauks į pietų šalis, kad ir į tą patį Egiptą, nudelbdavau akis iš pavydo – jis gali keliauti, aš ne. Po tėvo mirties visada svajojau keliauti, išskleisti sparnus, nebematyti Lietuvos, namų. Visiems išūžiau ausis, kad gyvensiu Amerikoj, turėsiu 1000 pinigų ir manekenę žmoną... Kartais gatvėje, kavinėje ar kokioj nors Maximoj sutinku užsilikusį Lietuvoje klasioką, kuris išpučia akis ir užduoda klausimų tiradą, kodėl aš Lietuvoje, gal kas mirė(???), kad grįžau. Chi, kažkada galvojau, kad papasakosiu jiems susikurtą istoriją apie mano nuostabų namą Prancūzijos pietuose ir naujagimę mergytę. Kai netekau savo vaikučiuo, nusprendžiau tokios istorijos nepasakoti, todėl tik nutęsiu, kad darbas baigia mane gyvą suėsti ir po nenaudingų studijų bei daugybės blaškymųsi taip ir nesugebėjau išsinešdinti iš Lietuvos. Matau pašaipą jų žvilgsniuose, kai šie giriasi apie nuosavą verslą ar „paprastą“ direktoriaus kėdę. Na, man pavydą keltų nors ir tai, kad jie nedirba padavėjais...

Vasarą po mokyklos baigimo patraukiau keliauti autostopu su viena, jau mirusia, drauge. Europa buvo mums ant delno. Kokie mes buvom dideli. Studijų metais stengiausi daug dirbti, kad vasaros neišbluktų tarp besimėtančių darbų betoniniame sarkofage ir galėčiau keliauti. Po studijų, kurios man nieko gero nedavė, keliavau dar daugiau, ypač, kai sesuo ėmė sparčiai kopti karjeros laiptais ir galėjau prisiglausti pas ją, besiblaškančią sielą, gaunančią užduočių visur, tik ne Lietuvoje.

Kai gavau progą studijuoti savo svajonių profesiją savo svajonių universitete, atsisakiau, nes buvau aklas. Išsiskyręs su sužadėtine, strimgalviais puoliau kuo toliau nuo Lietuvos, priminusios man subyrėjusias svajones apie šeimą.

O dabar, kai esu laisvas ir nuotykių ištroškęs, kaip keturiolikmetis paauglys, kuris kadaise buvau, keliauju vos tik pasidaro per sunku gyventi. Chi, net prieš kelias dienas grįžau iš už(u)sienio. Ir šiandien jau vėl kraunu lagaminus kelionei.

Sakot, aš laimingas, kad keliauju? Laimingas, kad matau saulėlydį už pusiaujo, kad maudausi ten, kur vanduo stiklo skaidrumo, kad buriuoju ten, kur bangos penkiaaukščio namo dydžio? Nedarau aš taip. Laimingas esu nebent tiek, kad kempinguose kartais susirandu naujų draugų, dviratis pritrynė mano sėdynę, o akys jau pradėjo siaurėti nuo suvartojamų ryžių kiekio.

Laimingas esu tiek, kiek gali būti žmogus, kuris keliauja tik tam, kad pabėgtų nuo jį supančių problemų, o svarbiausia – savęs.

Dariau ir Girėnai, neškit mane atgal.

2011-08-03T03:05:00.001-07:00

Aplinkui sėdėjo begalė žmonių. Turbūt daugelis buvo lietuviai, taip pat negalintys sulaukti skrydžio namo, nes šis buvo atidėtas šešioms valandoms. Radiohead‘ai plėšė mano ausis, kišenėje žvangėjo 75 euro centai, rankoje gniaužiau sausainius- ex-lauktuves, pildžiusius mano tuščią skrandį, žvalgiausi. Su akiniais nuo saulės-pagirių-sumušimų jaučiausi nematomas, su kapišonu taip pat. Žmonės buvo vienodi. Vieni storesni, kiti tamsesni, treti labiau skubantys, bet vis tiek visi vienodi – susinervinę, išalkę, miegantys.

Tik niekaip negalėjau atplėšti akių nuo vienos ypatingos merginos. Ji vilkėjo jai gerokai per didelius mėlynus marškinius, buvo apsitempusi juodus džinsus, mūvėjo sportbačius, tarp kojų spaudė milžinišką kuprinę, o jos šviesūs plaukai buvo neklusniai susitaršę. Nors ji sėdėjo už gerų dešimties metrų nuo manęs, apsupta kitų žmonių, vis vien jaučiau jos kūno kvapą, kuris kvepėjo pienu ir braškėmis, uodžiau jos žavesį.

Ji žiovavo, klausėsi muzikos. Kažkas man net pakuždėjo, kad klausomės tos pačios dainos. Atrodė, kad net nepastebi manęs, kol ėmiau kokį pusvalandį spoksoti į ją. Tada ji atsisuko. Po sekundės jau buvau praradęs akių kontaktą su ja... Likusias tris valandas nuobodžiavau, kursavau į tualetą nuo pigaus alaus, atrašinėjau į Lauros meilės žinutes.

Moters balsas garsiakalbyje pranešė, kad mano vartai penktieji, b(l)et nuskuodžiau prie aštuntųjų. Idiotas. Jei nebūčiau apsikvailinęs, būčiau galėjęs eilėje atsistoti šalia JOS. Mano smėlio spalvos kelnės, tamsiai mėlynas džemperis ir juodi rayban‘ai nučiuožė atgal prie penktųjų vartų, įsitaisiau už dešimties metrų nuo JOS.

Kai pagaliau prasidėjo laipinimas į lėktuvą, mudu atsidūrėme šalia vienas kito. Stovėjom geras dešimt minučių eilėje kartu. Ji klausėsi muzikos. Aš nusiėmiau akinius. Ji švilpavo. Aš vaidinau, kad žiovauju. Lėktuve atsisėdau taip, kad ją matyčiau. Ji atsisuko vos vieną kartą, leidžiantis.

Lėktuvas nutūpė. Iššokau iš jo kaip išprotėjęs. Lipau lėktuvo laiptais ir atsisukęs atgal pamačiau ją, spoksančią į mane. Ach, kokia ji žavi. Kartu nuėjome iki atvykimo salės. Visą kelią švilpavau.

Prasivėrė slankiojančios durys ir Laura įšoko į mano glėbį. JI taip ir nuėjo, grįžtelėjo vieną kartą, šyptelėjo ir dingo.

Niekada labiau nenorėjau bėgti paskui kitą žmogų nei prieš keturias dienas...

Aukštai sėdžiu, toli matau, mažai galvoju.

2011-06-02T11:23:00.000-07:00

Nuo stogo viskas atrodo kitaip: žmonės mažesni, keliai trumpesni, medžiai pilkesni, dangus arčiau... Saulėgrąžos krenta iš aukščiau. Fotoaparatas padangėse atrodo bevertis kaip ir kompanija čia, kur taip gera būti vienam. Smala nuo stogo tepa kelnes skalsiau. Sparnai, nejučiomis plėšydami nugaros odą, kalasi greičiau, išauga didesni, platesni, tankesni. Išskleidęs, atrodo, jei įmanyčiau, uždengčiau jais saulę. Kvėpavimas tampa retesnis, aš pamažu lengvėju ir esu pasiryžęs žengti žemyn į betoninę prarają, kupiną kostiumuotų ryklių, nešinų odiniais lagaminais, taip ir tykančių mane prigriebti.

Man čia nereikia muzikos, asfaltuota tundra ir taip pilna gaudžiančių garsų, gniaužiančių kvapą. O kvapai...! Smogas, lengvas lyg ryto rūkas, gaubia nutrintus batus, išlakusius plytelių kanjonų ir trupančio tinko sniego. Kam man ta gamta...? Ką? Aš ir taip gyvulys grotuotame zoologijos sode. Mažulytis planktonas, įstrigęs tarp banginio, o gal troleibuso ūsų. O visi kiti – kardadančiai tigrai, eiklios stirnos, šaltakraujės gyvatės jaučiasi kaip žuvys vandeny. Kitą vertus, niekas nekaltas, kad man mano narvas atrodo per mažas.

Kai gyvenimas pameta Tau citrinų, jomis užkandi tekilos stikliuką.

2011-05-17T01:43:00.000-07:00

2:00 Prisiglaudžiu arčiau kažkokio motiniško minkštumo ir bandau numigti. Motiniškas minkštumas kairėje. Pabandau atsisukti dešinėn – ten miega Tadas. Atsigulu ant nugaros ir skaičiuoju nudaužytas lemputes lubose. Dvi. Bandydamas patogiau išsitiesti po geltonu miegmaišiu, supančiu mane ir Laurą, trenkiu galvą į sieną ir mano kakta bei antakiai pasipuošia tinko dribsniais. Veidu vėl grįžtu prie miegančios Lauros. Tyliai, kad niekas (trys, miegantys kartu su manimi, du – kitoje lovoje, o vienas ant stalo) nepabustų, atsikeliu, užsimaunu dar snaudžiančius batus ir išeinu palikdamas atrakintas duris.

Godžiai tamsią naktį purkštaudamas kiūtinu namo. Aš vis sakau: „gėriau“, „gėriau“, o niekas niekada neklausia: „Kodėl gėrei, Ijo?“, „Ko širdelė nerimsta?“

Gyvenimo absurdas dažnai mane stebindavo. Kažkada, būdamas dar visai jaunutis, prisiskaičiau Camius, ėmiau absurdą įžvelgti savo kasdienybėje ir įnikau svaigintis. Dar pamenu, kaip sėdėjau ant suoliuko su drauge vienuoliktoje klasėje ir tariau jai: „Žinai, mes geriam daugiau už tuos tūsovčikus. Ir juokingiausia tai, kad jie užaugs, taps vadybininkais ar verslininkais, o mes... mes tebūsim degradai. Tie patys vaikai, iš kurių tiek daug tikėjosi ir tėvai, ir mokytojai. Mes juk turėjome būti talentingi, Greta. <...> Nekenčiu gyvenimo, jo nuobodybės. Noriu greičiau nulipti mamai nuo sprando, kad ji atstotų nuo manęs.“ Greta įsiterpė: „O kas tada?“ „Tada, mieloji, - tęsiau, - išsinuomosiu butuką Fabijoniškėse ir gyvensiu... dirbsiu ir gyvensiu.“ Nesakiau, kad mokysiuos tik todėl, kad man visa tai, į ką buvau įveltas, atrodė absurdiška, tesinorėjo mirti.

Dabar, kai mirti nebesinori, svajoju apie šeimą, Laurą, besisukančią su manimi vidury Prezidentūros aikštės pagal Tracy Chapman, niūniuojančią per mano grotuvo ausines, vaikus, kaulijančius pinigų saldainiams, kuriuos ateityje pakeis cigaretės, nuolatinį darbą ir naują dviratį... O kad būtų lengviau svajoti, apsikabinu butelį: tokių pačių lenktų kaip Lauros formų, aštrialiežuvį kaip aš, rūpestingą kaip Mila... Vynas, absentas, degtinė, viskis, alus – nesu išrankus, svarbu, kad kišenėje žvangėtų pora Vyčių.

Ir vis tik neatsakiau, kodėl geriu. Gyvenimas ima panašėti į ilgos distancijos bėgimą, o tai nėra lengva, ypač man, sprinteriui, todėl pilu savo kurą, kuris vietoj „A98“ žymimas „40%“.

Ačiū, jau rūkiau.

2011-05-13T12:20:00.000-07:00

Ir rūkymas mane iki to privedė... kad rūkydamas savo prišnerkštame lofte, apie kurį man, ko gero, dar teks papasakoti, prisiminiau visokias nereikšmingas gyvenimo detales.

Raudonų, vystančių prie kojų, aguonų laukai man primena V.Mykolaičio-Putino eiles ir mano dirbtinai malonius bendraklasius.

Nihilizmas, kultūros istorija ir antropologija man primena mano geraširdę auklėtoją, kurį rūpinosi, kad išaugčiau doru, laimingu, optimistišku žmogumi, kuri mane mylėjo kaip motina.

Kartus raudonas vynas primena mano geriausius paauglystės draugus.

Raudoni serbentai – senelio sodą ir jau paauglystėje suktą tabaką, švelniai smilkstantį tarp lūpų ir bjauriai tvoskiantį iš burnos, prisiartinus mamai.

Raudoni skarmalai ir sadomazochistiniai bateliai primena mano mokyklos pavaduotoją ir šventes, kurias teko organizuoti su draugais.

Žibuoklės primena darželį ir įkyrias mane erzindavusias mergaites.

Patriotiški esė – pirmuosius mano bandymus kurti.

Raudoni kilimai primena jais nuklotas sienas mano pirmajame lofte.

Statūs laiptai – lėbavimas.

Elektroninis paštas ir viena nepakartojama daina man vis primena Kamilę.

Geografijos enciklopedijos ir ilgi auksiniai plaukai visada man primena močiutę.

Kaladėlių bokštai ir kelio ženklai – senelį.

Cigaretės – mėlynus plaukus. O šie – Smiltę, mano paauglystės pankę, merginą, kuri mane pavertė tokiu, koks esu dabar.

Maža juoda suknelė, raudoni aukštakulniai, prisirpusios lūpos ir mano delnuose skęstančios krūtys – Laurą.

Medinės grindys, kvepiančios mišku primena dėdę.

Dviračiai ir žvyras – neatsiejami nuo mamos.

O virtuvės taburetė... primena tėvą. Taip pat ir cigaretė, smilkstanti tarp jo pageltusių pirštų paskutinę jo gyvenimo dieną, žila sruoga, sidabru puošianti jo plaukus, odinis diržas, juosiantis jo kelnes, odinis jo lagaminas, dulkantis šalia mano knygų lentynos, rožančius, sutrūkęs jo delnuos, sukėlęs pasakišką medinių karoliukų lietų mano akyse...

Ir vis tik aš sėdžiu, rūkau serbentinį tabaką, laikydamas kartaus vyno taurę rankoje, klausydamasis Kamilę primenančios dainos, dūsaudamas ir kurdamas naujus prisiminimus.

Redagavimui vietos nėra.

2011-04-28T12:02:00.000-07:00

Štai ką radau suraitytą savo dienoraštyje prieš kelias savaites.

Atsikėliau apsikabinęs energetinio gėrimo skardinę ir sklidinai privemtą puodą. Sulaukęs draugo skambučio, pamėginau atkapstyti vakar dienos detales, bet, manau, kad užteks ir paprasto: „gėriau“. Pirštais sugraibęs palangę, nusiplikiau akis saule. Nusiplovęs gėdą duše, nuskandinęs visas savo išrūgas, reinkarnavausi į vaikinuką kaštoniniais plaukais. Visu garsu įjungęs dainą apie vienišą gėjų, laikraštinėmis sniego gniūžtėmis apmėčiau langus ir numyžau juos geltonu bealkoholiu skysčiu. Langai tviskėjo.

Kai ilsinau savo kaulus ant Lauros katės plaukais nudergtos sofos, sulaukiau Lauros skambučio. Ji pakvietė mane prisiglausti bare, šiandien ten koncertuos „Atika“. Laura mėgsta „Atiką“. Laura myli mane. Aš nemėgstu „Atikos“. Aš nemyliu Lauros. Pasijutau šunsnukis, bet pažaidęs blogos savijautos korta, išvengiau dar vieno vakaro bare.

Štai ką įraičiau per šventes.

Bėgiai ir toliau ramiai bildėjo. O aš ieškojau sau vietos. Vis krentanti iš ausies ausinė neleido klausytis muzikos, kavos puodelis, paskubomis įpiltas iš termoso, nuskubėjo ant mano kelnių, knygos puslapiai vėlėsi, o vaizdas pro langą keitėsi per greitai, kad galėčiau ramiai į jį spoksoti. Prakeikiau šventes dar bėgdamas iš parduotuvės į traukinį, rankoje nešdamas dešimtį kiaušinių ir nesibodėjęs užkliūti už plytelės. Drėbiausi. Smakru į žemę. O taip, atrodžiau itin seksualiai, keiksnodamasis ir graibydamas servetėlę kraujui nuraminti.

Ji juokėsi. Ir tada, kai nukritau, ir man išpylus kavą ar graibant sprūstančios iš rankų knygos puslapius. Paslaptinga mergina, keliavusi manęs įkandin, leidusi padėti galvą ant jos peties ir raminusi savo monologu. „...ir tada ji pasikorė“ – tęsė ji. „Pažiūrėk, kokios nuostabios pievos“ – išpūčiau per sučiauptas lūpas, pagaliau išdrįsęs ilgiau parymoti prie lango. Po valandėlės užsnūdau ant Lauros peties.

Štai ką sukeverzojau šiandien.

Mama pagailėjo manęs ir pervedė kuokštą pinigėlių, turbūt šie nukeliaus naujiems batams arba naujai kepenų cirozei. Pasijutau penkiolikos, gniauždamas kelis banknotus delne, šiugždančius nuo vėjo, lekiančio 4,8 m/s greičiu. Laiba koketė raudonais bateliais žaismingai flirtavo su manimi, su mano nušiurusiais kalbančiais batais. (Net nežinau, kodėl pradedu į merginas žiūrėti nuo jų batų, turbūt per daug filmų mačiau.) Lėtai perbraukusi plaukus nepriekaištingų nagų šukomis, puolė man į glėbį. Mano įdubusi, nesveikai paliegusi krūtinė priglaudė jos padūkusias voveraites (vogčiomis cituoju S.P). Minutėlę sudvejojau, ar bus pakankamai galantiška įsisiurbti į jos lūpas dabar ar pirma reikėtų pagirti naują suknelę... Tačiau aš nesu galantiškas, todėl leidau savo seilėms sruventi jos kaklu.

Išvados.

Turiu ydų.

Baltasai šešėli.

2011-04-17T13:02:00.001-07:00

Nukritau ant dar neapvaisintos žemės ir kūkčiodamas yriausi prie tėvo kapo. Kaip ir prieš dvylika metų taip ir šiandien. Jį turėjo pakasti su šunimis, patvory, turėjo neteršti krikščioniškos pliurzės savižudžio ašakomis. Tačiau užteršė.

Tąkart kruopščiai nurankiojau apipuvusius lapus, padėjau gėlių, įžiebiau žvakę, verkiau. Viskas pagal scenarijų. Šiandien įsikandau cigaretę ir atsisėdau ant nuspjaudyto betoninio kapo krašto.

- Atleisk man tėve, nusidėjau.

Jis neatsakė.

- Esu kaltas, esu kaltas, esu labai kaltas.

Jis neatsakė.

- Aš nenorėjau, kad Tu pasveikintum Dausas per mane ir be manęs.

Jis neatsakė.

Nusispjoviau tolyn ir toliau šnopuodamas cigaretės dūmais.

Supratęs, kad nieko doro jam nebepasakysiu, ėmiau rasoti.

Jis pažiūrėjo į mane ir tarė: „Pasprink savo ašaromis.“

Užsirūkiau giliau. Nustūmiau nuo kapo besidulkinančias gėles, iš tėvo panagių iškrapščiau seną vašką.

Man galvoj teskambėjo:

„Jėzaus Kristaus tėvas grįždavo

girtas namo

ir mušdavo sūnų sunkia

sidabro taure

per nuolankiai nuleistą galvą

šaukdamas, aš tau, blet, parodysiu, kas

čia šeimininkas, tu nuopisa mažas, žinosi, kas čia

pasaulio valdovas, aš tau, šikniau, parodysiu

trenkdavo iš visų jėgų užsimojęs

nepaisydamas vaiko ašarų

ir maldavimų

tėve, atitolink šią taurę“

Nusispjoviau tirščiau. Žvelgiau į tėvo antkapį. Tokį patį aukštą, liesą, kaštonplaukį ir vienmarškinį kaip mano tėvas, kaip aš. Tėvas steibelyjo į mane, retkarčiais giliau sušnopuodavo, kol, galų gale, prisėdo šalia. Permetė virvę per petį ir pridegė man antrą cigaretę.

Buvo neįprastai tylus, toks, koks buvo tris dienas prieš mirtį. O gal ir ilgiau, nebepamenu. Paliečiau ūkanotą skruostą, o jis tik krenkštelėjo ir nukiūtino tolyn.

Mano baltas liūdesio šešėlis.

Pagyvenusių vyrių dejonės.

2011-04-13T02:03:00.001-07:00

Vakar pabudau ir supratau, kad šiandien (bet kodėl tik šiandien...) esu bevertis žmogus. Na, niekas manęs nepasiges, jei dienai dingsiu. Taip ir padariau. Padariau dingau. Nuvažiavęs keliolika kilometrų dviračiu, šį palikau pas draugą ir sėdau į troleibusą – leidau kojoms pailsėti, o sau – paišlaidauti. Troleibuse, o tiksliau troleibusuose, prisiverčiau parašyti laišką. Įsitaisydavau kuo toliau nuo aplinkinių žvilgsnių ir pašalinių trukdžių, nors turėčiau pridurti, kad viešasis transportas anaiptol nėra geriausia vieta laiško kurpimui. Važiuojant 16 troleibusu, braukiau pirmąsias eilutes lape ir prie manęs prisėdo senyva moteriškė. Tobulos elegancijos pavyzdys. Nuostabiai kvepianti. Negalėjau to nepajusti, ji stebėjo mano lapą. Kai užmečiau žvilgsnį į ją, pamačiau jos suvargusį veidą, seną žemėlapį, visai kaip Juozapotos iš „Liūdnos pasakos“. Ji prabilo. Nežinau, kam kalbėjo, man, o gal daugiau sau, tačiau ėmė guostis. Pirma, pasiskundė nūdienos jaunimu, arogantiškais stuobriais, neleidžiančiais ramiai bristi gyvenimo brūzgynais, o tada išklojo savąją liūdną pasaką. Tik joje nebuvo princesių ar sukilimų, nuskriaustų piemenų ar karalysčių, tik tos moterėlės vargas su teisėsauga. Baigusi, net neatsisveikino, tik atsiduso ir pakilo išlipti. Kitame troleibuse, berods jis buvo 5, senukas, nešinas griozdiška meškere, tiesa, manęs paklaustas apie žvejybos sėkmę, išpyškino ilgiausią manifestą apie politiką. Ko ir galėjau tikėtis. Tik šįkart išlipdamas jis man paspaudė ranką. Virtinėje kitų troleibusų, nežinau, kodėl nevažiavau autobusais, sutikau mažytę mergaičiukę, velkančią didžiulę kuprinę. Ji, be abejo, nešnekėjo su manimi. Aš juk uždraustas vaisius. Panelė, nuolat čiauškanti telefonu ir gerianti kokakolą, nesivargino tuščio buteliuko išmesti į jam deramą vietą, jis liko tarp sėdynių kaip ir tuzinas nereikalingų bilietėlių, pamestų vis besikeičiančių žmonių. Kartu su buteliuku klausiausi mamos pamokymų dukrai. Ši, turbūt, buvo nemažai prisidirbusi mokykloje, o motina ėmėsi vaidinti atsakingą. Grupelė trijuosčių kėglių, matyt, labai domėjosi, ką ten peckioju, kad kelis kartus bandė užkalbinti. Nesileidau. Aš juk arogantiškas. Mergina su šuneliu pašonėje klausėsi mano mėgstamos grupės...

O troleibuso durys vis girgždėjo ir girgždėjo, o maloni moteriškė garsiakalbyje nesibodėjo pranešti, kokia kita stotelė.

Priešą myliu labiau, nei artimą.

2011-04-06T06:15:00.001-07:00

Vakar vieną iš nedaugelio kartų nusimečiau drabužius priešais veidrodį. Turbūt tam, kad pasibjaurėčiau savo skeletu ir pasisemčiau valios užsirašyti į nelemtą sporto klubą, esantį nepatogiai arti mano dabartinių namų. Nesvarbu, kad taip ir neužsirašiau ten, ant savo kūno atradau kur kas įdomesnių dalykų, nei nesantys raumenys. Tai mano randai. Randais, matyt, rašau savo gyvenimo istoriją ant kūno, kad niekada nepamirščiau, kas kažkada buvau. Kad ir kaip kvailai tai skambėtų, visai kaip aštuonmečio vaikėzo svaičiojimai.

Ant viduriniojo kairės rankos piršto puikuojasi balkšvas apskritimas, likęs po vieno iš laukinių vakarėlių paauglystėje, kai nukritau nuo kėdės, laikydamas rankoje cigaretę. Ant dešinio šono, kairiau klubo, ilsisi apendicito randelis. Keliai vemia nuo ilgų dryžių, paliktų nuo pašėlusių pasivažinėjimų dviračiu. Mano mėgstamiausias randas ilsisi ant dešiniosios kulkšnies. Jis ten atsidūrė dar vaikystėje, ant kojos užkritus stiklo lakštui. Jis - pilnėjančio mėnulio formos. Nesuskaičiuojama galybė mažų randelių ant nugaros ir penkių centų monetos dydžio ovalas ant kairiojo šono mane papuošė po vieno iš apsilankymų mylimame bare, po to, kai savo užpakaliu ir nugara suskaičiavau visus laiptus ir išsinarinau petį.

Randai, persekiojantys mane kasdien ir net neketinantys išnykti, nesvarbu, kiek betepčiau juos visokiais magiškais tepalais, įsirėžę į dilbius nuo pat riešo iki alkūnės linkio. Nebenešioju marškinių trumpomis ar atraitotomis rankovėmis. Paslapčiomis laukiu, kol mano mūza juos palies savo krištoliniais pirštais.

Randas ant kaklo, rausvai melsvas brūkšnys, pažįstamas tik artimiausiems draugams, taip pat niekada neišnyks.

Mano randai – mano turtas, mano istorija, mano trūkumai ir privalumai. Užmiegu ir pabundu su jais, kartais besimelsdamas, kad šie atsisveikintų su savo šeimininku. Tačiau man telieka palinkėti jiems saldžių sapnų ar drožti dušo srove, kad ištirptų bent mintyse.

Kažkas tarp fikcijos ir sapno.

2011-04-01T03:42:00.000-07:00

Prieš kelias dienas man parašė paauglystės draugė. Ji pasiūlė susitikti, nes, jos manymu, seniai nesimatėm, o ji lyg ir jaučia pareigą žinoti, kad man viskas gerai, bet čia, žinoma, mano nuomonė. Nusičiaudėjau. Tada sutikau pasimatyti. Vietoje, kurioje turėjo vykti mūsų randez-vous, maitinimo įstaigoje miesto centre, kurią turbūt reiktų vadinti kavine, nors kavos pasirinkimas ten apgailėtinas, ji manęs jau laukė, kai įbėgau uždusęs – pamečiau laiko nuovoką bevažinėdamas dviračiu parke. Graži kaip visada, juodai elegantiška ir elegantiškai juoda, su kiek šviesesniais plaukais, nei pamenu. Tiesa, ją puošė ir jos ranką laikantis mano paauglystės draugas bei priešais jį įsitaisiusi kita mano draugė. Mūsų ketveriukė.

Įsispraudžiau tarp sienos ir draugės, ir, jiems gurkšnojant alų, užsisakiau deserto, nes visai nesinorėjo lakti. Nesimatėm aštuonerius metus, o kalbos taip ir neatsirado. Po pirmo blevyzgojimo pusvalandžio įsijungė trijų sekundžių taisyklė ir ši prasitęsė iki begalybės. Aš tik sėdėjau ir spoksojau į savo desertą su ledų kaušeliu šalia, kuris naiviai tirpo lėkštėje, visai taip, kaip dabar tirpsta mano laikas.

Kai visi pasijutome pakankamai kalti, kad esam vieni kitiems nuobodūs, išsiskirstėme.

Patraukiau namo gatvele, kurioje kiemo paaugliukai filmavo kažkokį klipuką. Sustojau parūkyti. Operatorė, nežmoniškai primenanti TĄ mano paauglystės draugę, filmavo gatve bėgančią merginą, kurios auksiniai plaukai plaikstėsi ir dangstė akis. Šalia stovėjo vaikinas, primenantis TĄ mano paauglystės draugą. Viską apvainikavo bordiūrą savo sėdimąja šluosčiusi šviesiaplaukė, įsispitrinusi į mane savo ledinėmis akimis, kuri buvo mano kitos paauglystės draugės kopija.

Grįžau namo.

Taip ir nesupratęs, ką šiandien mačiau.

Kažką tarp fikcijos ir sapno.

Aš tai neisiu, aš tai niekur neisiu.

2011-03-31T12:59:00.000-07:00

Jaučiuosi kaip paskutinis mulkis, nes, sukurpęs ilgiausią pasisveikinimo laišką, neišsaugojau jo ir dabar turiu rašyti iš naujo. Ir dabar esu dar didesnis mulkis, nes iššokau kaip Pilypas iš kanapių nė nepasisveikinęs, o iškart ėmiau teisintis... Koks aš tipiškas.
Manau, kad rašiau kažką panašaus į tai: „Turbūt mus visus kartais gyvenime aplanko toks jausmas, kai būdamas svečioje šalyje ir pažadėjęs sau ir kitiems niekada negrįžti namo, nebegali kvėpuoti, kaip nori grįžti, nes narvas, kuriame užsirakinai - per ankštas, o pančiai ant kaklo per stipriai smaugia prieš užmiegant ir prieš pabundant. O aš... aš privalėjau grįžti, nes negaliu be viso to gyventi. Nors net nežinau, iš kur ir kur grįžau, į Lietuvą ar į blogosferą, iš Barselonos ar iš savo vienutės talpos. Žinau tik tai, kad puoliau strimgalviais į lėktuvą nė nepagalvojęs, kad dabar čia esu niekam nereikalingas, o tiksliau, nebesu reikalingas. Kai mano draugai įsikūrė kitose erdvėse, kurios man atrodo tokios tolimos lyg užsienis, o mylimoji pasirinko mane pamiršti, aš lieku vienas. Gyvenimas man primena lauką. O pastūmėtas berniukiškumo pavadinsiu save kariu. Kaip ironiška. Žinoma, nepamečiau ir savo liūdesio gaidelės bei sušiktai sureikšminto cinizmo.
Ir vis dėlto, manęs nepalieka jausmas, kad grįžęs čia nieko nebepakeisiu ir net nepasikeisiu pats, rytojus niekam neatrodys šviesesnis ir niekas neužmigs galvodamas apie mane... bet aš, ko gero, tesu susireikšminęs vyrukas."
Taigi, sveiki, mano vardas...
Ijo